Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas

Leidinio pagrindas — Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo (LPTK) kartoteka.

Kartotekos sudarymo principai. Visų pasakojamosios tautosakos žanrų kūrinių variantai aprašomi vienodo dydžio ir formos specialiose kortelėse; duomenys išdėstomi nustatyta tvarka. Varianto aprašyme atsispindi: 1) teksto rankraščio ir / arba publikacijos šaltinis / kelių publikacijų šaltiniai; jeigu turimas garso įrašas, nurodoma ir jo signatūra; 2) žinios apie užrašymo vietą, pateikėją, užrašytoją bei užrašymo laiką; 3) vienoje kortelėje arba keliose kortelėse-tęsiniuose teksto žodžiais išsamiai atpasakojamas teksto turinys arba rankraštinis tekstas kopijuojamas; 4) specialioje kortelės skiltyje pažymima, ar tekste yra eiliuotų intarpų bei jų melodijų; 5) išvardijami kūrinio personažai (taip, kaip jie vadinami tekste); 6) nurodoma padavimuose bei kai kuriose mitologinėse sakmėse minima konkreti įvykio vieta; 7) nurašomas šaltinyje esantis teksto pavadinimas. Pastabų skiltyje sistemintoja lakoniškai įvertina užrašymo kokybę (jei užrašyta neneudojant garso įrašo priemonės), pažymi pastebėtus teksto ryšius su kitais tekstais, įrašo svarbias pateikėjų ar užrašytojų pastabas.

Kontaminuoti variantai (kelių ir savarankiškai egzistuojančių siužetų junginiai) vieną kartą aprašomi ištisai; šis aprašymas dedamas prie pirmojo komponento variantų. Papildomose kortelėse aprašomos tik tos teksto dalys, kurios atitinka kiekvieną prijungtą siužetą; šios kortelės dedamos prie atitinkamų siužetų variantų aprašymų.

Medžiagos apimtis . LPTK kartotekoje susisteminti spausdinti ir rankraštiniai tekstai lietuvių kalba ir tie lietuviškų tekstų vertimai į kitas kalbas, kurių originalai nežinomi. Klasifikuoti tekstai, laikomi autentiškais pasakojamosios tautosakos kūrinių variantais, taip pat tie tekstai, kurių autentiškumui nustatyti reikalingi specialūs tyrinėjimai. Rašytojų bei kitų asmenų sukurtos pasakos, padavimai bei kiti kūriniai nesisteminti; improvizacijų bei sąmoningų imitacijų aprašymai sukaupti atskirai. Į katalogą nepateko ir literatūriškai apdoroti bei šiek tiek redaguoti populiariuose leidiniuose skelbti kūriniai, kurių žinomi pirminiai tekstai (rankraščiai ar mokslinės publikacijos). Sisteminti visi variantai, užrašyti nuo 1835 iki 1960 m., o iš 1960 - 1982 m. atsisakyta užrašytojų labai sutrauktų, suliteratūrintų ar šiaip netiksliai užfiksuotų ir todėl menkesnės vertės variantų. Tarp vėlyvųjų užrašymų nemažai tekstų, patyrusių spausdintų (ne tik lietuviškų) kūrinių įtaką, sąmoningai išmoktų iš knygų ar sunkiai beprisimenamų pasakų. Minėti užrašymai naudingi sakytinės tradicijos santykių su profesionaliaja kultūra ir kitiems jos vėlyvosios stadijos tyrinėjimams; juos tikslinga sisteminti atskirai (galimi kiti klasifikavimo principai).

Medžiagos klasifikavimas. Įvairių tautų folkloristai pasakojamosios tautosakos kūrinius skirsto į dvi rūšis – pasakas ir sakmes. Pastaraisiais dešimtmečiais savarankiška pasakojamosios tautosakos rūšimi imta laikyti ir anekdotus. Minėtas liaudies naratyvų rūšis atitinka trys LPTK dalys: I. Pasakos; II. Sakmės; III. Anekdotai. Dvi pirmosios katalogo dalys skirstomos į žanrinius skyrius.

Žanrinė klasifikacija . Pasakų skirstymas į žanrus remiasi 1910 m. A.Aarne’s pasiūlyta klasifikacija 1, kuri nepakeista ir tarptautiniame kataloge 2. Atsisakyta A.Aarne’s termino “tikrosios pasakos” ir atitinkama dalis LPTK neišskirta. Pasakos skirstomos į žanrinius skyrius, kurie vadinami dabartinėje folkloristikoje nusistovėjusiais terminais (pasakos apie gyvūnus, stebuklinės pasakos, pasakos-legendos, novelinės pasakos, buitinės pasakos). A.Aarne’s išskirtos “pasakos apiekvailą velnią”, kaip rodo kūrinių struktūrų ir semantikos ypatumai, iš tikrųjų sudaro atskirą žanrą. Kol nepasiūlytas tinkamesnis šio žanro pavadinimas, paliekamas A.Aarne’s terminas.

LPTK siekiama patikslinti konkrečių kūrinių priklausymą pasakų ar kitų naratyvų žanrui. Buitinės pasakos ir anekdotai AT kataloge grupuojami kartu pagal tematiką. Kaip minėjome, LPTK anekdotai laikomi savarankiška naratyvų rūšimi. Sudarytas naujas pasakėčių skyrius (į jį perkelta dalis kūrinių, AT priskiriamų pasakoms apie gyvūnus). Iš kelių žanrinių skyrių surinkti didaktiniai savitos struktūros kūriniai sudaro skyrių "Parabolės".

Atsižvelgiant į lietuvių tautosakos kūrinių žanrinius požymius, kai kurie AT aprašyti siužetai perkelti į kitą skyrių. Pavyzdžiui, tarp pasakų apie gyvūnus AT yra ne tik pasakėčių, bet ir pasakojimų apie realių gyvūnų elgesį ypatingomis aplinkybėmis, etiologinių sakmių, mitologinių sakmių, anekdotų. Tarp stebuklinių pasakų pasitaiko artimesnių pasakoms-legendoms bei novelinėms pasakoms, o tarp pasakų apie kvailą velnią – artimesnių stebuklinėms pasakoms kūrinių. Kai AT siužetai perkeliami į kitą LPTK skyrių, tradicinėje vietoje paliekama nuoroda. Perkeltas siužetas išlaiko AT tipo numerį; pasakų ir pasakėčių skyriuose siužetai išdėstyti AT numerių didėjimo tvarka. Pavyzdžiui, iš stebuklinių pasakų skyriaus perkelti siužetai AT 332 A*, 471 yra pasakų-legendų skyriaus pradžioje. Tarptautiniame kataloge neklasifikuoti siužetai dedami kiekvieno žanrinio skyriaus pabaigoje ir nenumeruojami (žymimi AT –). Kai siužetas perkeliamas iš AT tolesnio skyriaus, jis dedamas po siužetų, neturinčių AT numerių. Tarkime, pasaka AT 1137 perkelta į stebuklinių pasakų skyrių; ji aprašoma po šio žanro siužetų, kurių nėra AT kataloge. Kai AT siužetas perkeliamas prie sakmių ar anekdotų, sudaromos specialios AT esančių siužetų rodyklės.

Dėl įvairių priežasčių tas pats siužetas AT kataloge aprašomas dviejose ar net trijose vietose. LPTK visi to paties siužeto variantai priskiriami vienai rubrikai; čia įrašoma pastaba apie panašias rubrikas, o prie kitų numerių paliekamos nuorodos. Pavyzdžiui, lietuvių pasaka “Žvirblis neskrenda iš kluono” laikoma pasaka-legenda ir priskiriama tipui AT 830 C. AT 93 aprašytas tas pats siužetas. Čia paliekama nuoroda: “Žr. AT 830 C”, o prie AT 830 C prirašoma: “Plg. AT 93”.

Kiekvieno žanro pasakas A.Aarne toliau skirstė pagal tematiką. Šis skirstymas sulaukė pagrįstų priekaištų: pastebėta, kad tą pačią pasaką galima dėti į kelis poskyrius ar tipų grupes, kadangi joje randami keli požymiai, kuriais remiantis sudaryti poskyriai ar grupės. Ne kartą mėginta išskirti nesusikertančias pasakų grupes, tačiau niekam nepavyko to padaryti. LPTK paliekami tik AT poskyrių pavadinimai, o sąlygiški kūrinių grupių pavadinimai praleidžiami.

Kūrinių tipų išskyrimas . Pagrindinis A.Aarne’s klasifikavimo principas – pasakų siužetų tipų išskyrimas ir jų žymėjimas numeriais. Ši A.Aarne’s idėja nulėmė tyrinėjimų raidą: atsirado galimybė palyginti tam pačiam tipui priskirtas įvairių tautų pasakas, tyrinėti pasakų repertuarus; siužetų numeriai tapo visiems suprantamais kūrinių simboliais. Siužetų tipų išskyrimas buvo vertintas prieštaringai. Vieni tyrinėtojai manė, kad grupuoti tekstus pagal jų siužetus labai nesudėtinga, o kiti – kad tai neįmanoma. Daugelio nacionalinių pasakų katalogų kūrėjų patirtis (tarp jų – ir mūsų) rodo, kad abi priešingos nuomonės vienpusiškos. Kai kurie pasakų siužetai iš tikrųjų yra gana stabilūs: svarbiausi jų požymiai išlaikomi didžiuliuose arealuose; jų variantų vieta AT sistemoje lengvai nustatoma. Tačiau gana daug tekstų tik sąlygiškai gali būti priskirti prie AT tipų, o daliai jų šioje sistemoje visai neatsiranda vietos.

Paradoksalu, kad nei A.Aarne, nei S.Thompsonas neapibūdino pasakos siužeto tipo, nenustatė jo požymių hierarchijos ir ribų. Nekelia abejonių, kad A.Aarne atsižvelgė į siužeto pasikartojimus variantuose. Tačiau kartojimasis ir su juo susijęs savarankiško kūrinio suvokimas priklauso nuo vietos, laiko ir kitų veiksnių.

Siužetų aprašymai AT kataloge yra tarsi etalonai, su kuriais reikia lyginti konkrečius tekstus. Dažnai neaišku, kaip elgtis, kai teksto siužetas sutampa tik su tipo aprašymo dalimi. Kai tipiškais laikomi sudėtingi siužetai, gana dažnai jiems priskiriami tekstai, sutampantys su skirtingomis aprašymo dalimis, o patys turintys labai nedaug bendrų bruožų. Iš nacionalinių katalogų į AT sistemą įvesta daug naujų rubrikų; tarptautinis pasakų katalogas išsiplėtė – jame daug siužetų, užfiksuotų tik vienos tautos repertuare. Tai rodo, jog AT katalogas jau nepakankamai padeda lyginamiesiems pasakų tyrinėjimams.

Kuriant lietuvių liaudies prozos katalogą, tolydžio stiprėjo mūsų įsitikinimas, kad reikia ieškoti objektyvesnių ir tikslesnių naratyvo tipo bei jo versijų išskyrimo kriterijų. Tai paskatino tyrinėti pasakų struktūras ir semantiką, kurti specialią tekstų analizės ir aprašymo metodiką. Šitaip tyrinėjant susiklostė samprata, kad kūrinio tipas – istoriškai kintanti kategorija. Giminingi tekstai toli gražu ne visada panašūs ir išoriškai, o išoriškai panašūs gali būti negiminingi.Todėl išskiriant naratyvų tipus būtina atsižvelgti į jų raidos galimybes. Kadangi vienodas idėjas galima reikšti skirtingais žodžiais ir meniniais vaizdais, naratyvų tipus tikslinga išskirti abstrakčiame lygmenyje. Reikia tikslinti ir konkretaus savarankiško kūrinio sampratą; tokias kategorijas pravartu išskirti abstrakčių tipų viduje.

Struktūriniai-semantiniai naratyvų tipų išskyrimo principai buvo teoriškai pagrįsti ir tekstų analizės pavyzdžiais iliustruoti mūsų straipsniuose 3 ir knygoje 4 Čia trumpai apibūdinsime svarbiausias tekstų analizės ir aprašymo procedūras.

Kiekvieno teksto siužete išskiriami elementarūs siužetai (ES) – tokie teksto fragmentai arba savarankiški tekstai, kuriuose vaizduojamas vienas dviejų personažų ar jų grupių susidūrimas (kartais – vieno personažo susidūrimas su objektyviomis sąlygomis) herojui siekiant vieno tikslo. Herojaus tikslas nustatomas pagal pasiektą tegiamą arba neigiamą rezultatą. Išskiriami pagalbiniai teksto struktūros elementai – įrėminimai, kurie leidžia elementariems siužetams transformuotis. Sudėtingame siužete ES yra išsidėstę ne tik viena linija. Pasitaiko “užbėgimų į priekį” (į ES įsiterpia vėlesnio ES veiksmai). Du ES gali turėti bendras dalis (pvz., vieno ES rezultatas yra ir kito ES pradinė situacija; tas pats veiksmas priklauso dviem ES).Vienas ar keli ES gali būti įterpti į kitą ES ir tapti jo dalimis – detaliau vaizduoti atskirus veiksmus ar situacijas.
Analizuojama kiekvieno ES struktūra ir ES interpretuojamas semantiškai. Šios procedūros padeda tiksliau palyginti ES ir nustatyti jų giminingumą – išskirti ES tipus bei tipų versijas. Idant būtų išvengta atotrūkio nuo tekste esančios informacijos ir subjektyvių sprendimų, naudojami trys semantinės interpretacijos lygmenys.

2.1. Pirmajame lygmenyje nustatomi ES personažų vaidmenys. Personažas (individas ar sutartinai veikianti grupė), kurio likimu domimasi išskirtame ES, vadinamas ES herojumi, o tas personažas, su kuriuo herojus susiduria, siekdamas išsaugoti turimą materialų ar nematerialų objektą arba norėdamas gauti reikalingą objektą, vadinamas antipodu. Su herojumi susijęs bei jį palaikantis personažas vadinamas herojaus artimuoju, o su antipodu susijęs bei jį palaikantis – antipodo artimuoju. Kartais pasitaiko ir neutralių personažų – stebėtojų arba kurios nors konflikte dalyvaujančios pusės užsakymų vykdytojų. Nustatomi herojaus ir antipodo tarpusavio santykiai ir jų bei kitų personažų požymiai. Detaliai išsiaiškinami ES personažų atliekami veiksmai bei jų pasekmės – herojaus būsenos pakitimai.

Remiantis šia analize aprašoma ES struktūra. Būtini kiekvieno ES struktūros elementai yra pradinė situacija, herojaus akcija (ją sudaro herojaus ir antipodo veiksmai) ir rezultatas. Kai vaizduojami herojų išmėginimai, būtinas dar vienas elementas – liepimo akcija. Išplėtotuose ES būna fakultatyvių elementų, kurie padeda išryškinti herojaus būsenos pakitimus prieš lemtingą poelgį. Tai informacijosgavimo, objekto gavimo ir skatinimo akcijos (gali būti du priešingi skatinimai: kažkas skatina herojų pasielgti teisingai, o kažkas – pasielgti neteisingai).

Pirmajame semantinės interpretacijos lygmenyje personažai vadinami pagal jų vaidmenį elementariame siužete, objektai – pagal jų paskirtį personažų veiksmuose, o veiksmai reiškiami tekste esančiais žodžiais; numanomi, t.y. tekste žodžiais neišreikšti dalykai, rašomi laužtiniuose skliaustuose.

berniukas plaukioja ežere ir žvejoja;motina nuolat jį šaukia tam tikrais žodžiais [plonu balsu] — berniukas priplaukia prie kranto; ragana išgirsta šaukimą ir pašaukia berniuką motinos žodžiais plonu balsu —berniukas priplaukia; ragana pagriebia berniuką ir nusineša.

Aprašome ES struktūrą; kartu pateikiame pirmojo lygmens semantinę interpretaciją:

Pradinė situacija : Herojus (giminės narys, silpnas) yra sunkiai pasiekiamas, atsiskyręs nuo artimųjų.

Herojus gauna informaciją : Herojaus artimasis (giminės narys, vyresnis, normalių galimybių) nuolat šaukia herojų, naudodamas suartėjimo ženklą, – herojus priplaukia; [herojus įsimena suartėjimo ženklą ir savo artimojo balso tembrą].

Herojaus akcija : Antipodas (svetimasis, didelių galimybių, pretenduojantis į herojaus objektą) šaukia herojų, naudodamas herojaus artimojo suartėjimo ženklą, imituodamas jo balso tembrą; [manydamas, kad jį šaukia artimasis], herojus priplaukia.

Pagal pasiektą rezultatą nustatome herojaus tikslą. Herojus prarado laisvę, nes pasielgė neteisingai. Jo nesuvoktas tikslas – išsaugoti laisvę.

2.2. Antrame semantiniame lygmenyje viso ES kontekste herojaus akciją sudarantys herojaus veiksmas ir antipodo reakcija (arba antipodo veiksmas ir herojaus reakcija) apibendrinami kaip herojaus poelgis ir jo aplinkybės. Abstraktesne forma aprašomi ES pradinė situacija ir rezultatas. Fakultatyvios akcijos (mūsų pavyzdyje – informacijos gavimo) neatspindimos. Pateikto ES aprašymas toks:

Herojaus akcija : Herojus suartėja su pavojingu antipodu, laikydamas jį savo artimuoju.

naktį duktė saugo darželį; ateina ponaitis ir prašo gėlių; duktė paskina gėlių ir duoda jas ponaičiui; ponaitis pagriebia dukterį ir nusineša.

Pradinė situacija : Herojus (giminės narys, normalių galimybių, jaunas) yra atsiskyręs nuo artimųjų savo teritorijoje pavojingu laiku.

Herojaus akcija : Antipodas (svetimasis, aukšto statuso, neaiškių galimybių, pretenduojantis į herojaus objektą) prašo herojų nereikšmingo objekto, [kurį paduodamas herojus turi priartėti]. Herojus duoda prašomą objektą [ir priartėja prie antipodo].

Pradinė situacija : Herojus yra situacijoje, kurioje jį lengviau paveikti.

Herojaus akcija : Herojus suartėja su pavojingu antipodu, laikydamas jį nepavojingu.

Abiejų analizuotų ES herojaus akcijų trečiojo lygmens interpretacijos vienodos; vienodi ir ES rezultatai. Todėl nustatome, kad šie ES priklauso tam pačiam tipui, kurio pavadinimas – trečiojo lygmens herojaus akcijos aprašymas: Herojus suartėja su pavojingu antipodu. Antrojo lygmens herojaus akcijos interpretacijos skiriasi. Tai reiškia, kad analizuoti ES priklauso skirtingoms to paties tipo versijoms.

Atsižvelgiant į herojų tikslus, kurie nustatomi pagal pasiektą rezultatą, iš sudėtingų siužetų išskirti ar savarankiški ES klasifikuojami. Sudarytos penkios ES klasės (žr. Stebuklinių pasakų elementariųjų siužetų ir jų tipų rodyklę). Kadangi herojų elgesys būna teisingas arba neteisingas, o ES rezultatai teigiami arba neigiami, kiekviena pasakų ES tipų klasė skirstoma į du poklasius. Poklasiuose sudaromos ES tipų grupės. Kiekvienas ES tipas turi pastovų numerį. Tai keturi skaitmenys, kurių pirmasis rodo ES klasę, antrasis – poklasį, trečiasis – tipų grupę, o ketvirtas skaitmuo (jis būna ir dviženklis) – tipo eilės numerį grupėje.

Pagal herojų tikslą analizuotus ES priskiriame prie pirmosios klasės (“Laisvės nuo aplinkos siekimas arba noras ją valdyti”). Taigi ES tipo numerio pirmasis skaitmuo “1”. Neigiamas ES rezultatas rodo, jog jie priklauso antram poklasiui (antras numerio skaitmuo “2”). Herojus praranda turimą objektą (laisvę) – pagal šį herojaus būsenos pakitimą sudaryta pirmoji tipų grupė poklasyje (trečias numerio skaitmuo “1”). Belieka ES tipų klasifikacijoje susirasti tipą “Herojus suartėja su pavojingu antipodu”. Visas šio ES tipo numeris “1.2.1.6.”. Šiam tipui priskiriami ES paprastai turi semantines poras – teigiamu rezultatu pasibaigiančius ES, kuriuose vaizduojamas teisingas herojaus elgesys tomis pačiomis aplinkybėmis. Žinodami neigiamo ES numerį, galime nustatyti ir jo semantinės poros tipo numerį (ES tipas “Herojus nesuartėja su pavojingu antipodu” pažymėtas numeriu “1.1.1.6.”).

Aprašoma kiekvieno teksto siužeto struktūra. Ją sudaro ES, įrėminimai ir šių elementų ryšiai. Išskirti septyni ryšio tipai (trys nevienodo stiprumo loginiai priežastiniai ryšiai, asociaciniai bei mechaniniai ryšiai, lygiaverčių elementų suma, ES detalizuoja į jo vidų įterptas vienas ar keli ES). Norint nustatyti teksto struktūrinį-semantinį tipą, jo struktūra aprašoma semantiniame lygmenyje, t.y. konkretūs ES priskiriami ES tipams. Nustatoma kiekvieno ES hierarchinė padėtis struktūroje. Tam surandami labai svarbūs pavieniai ES ar ES poros, kurias sieja stipriausias loginis ryšys. Kitaip tariant, sudėtingoje siužeto struktūroje išskiriamos paprastos struktūros (pasakose rasti šeši paprastų struktūrų tipai) ir išsiaiškinama, kaip jos sujungtos sudėtingame siužete.
Nustatomas teksto siužeto struktūros svarbiausias ES, kuris vienija visus kitus elementus į darnią visumą. Sudėtinguose siužetuose randami du ar keli svarbiausieji ES; kiekvienas jų telkia elementų grupę. Tos grupės gali susikirsti (atskiri ES pavaldūs ne vienam svarbiausiam ES) arba visa grupė vienodai priklausoma nuo kelių svarbiausių ES.
Pagal svarbiausiąjį ES nustatomas teksto struktūrinis-semantinis tipas. Vienam tipui priklauso visi kokio nors pasakojamosios tautosakos žanro tekstai, kurių struktūrų semantiniai branduoliai – svarbiausieji ES – yra giminingos semantikos (priklauso tam pačiam ES tipui). Kai surandami keli svarbiausieji ES, tekstas laikomas kelių tipų junginiu ir jo dalys priskiriamos atitinkamiems tipams. Vienam tipui priskiriamų tekstų ne tokie svarbūs struktūros elementai gali sutapti, gali varijuoti; jų gali ir nebūti. Kitaip tariant, tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui gali priklausyti tekstai, kurių siužetų struktūras sudaro nuo vieno iki keliolikos ES.

Svarbiausiojo ES tipo numeris ir pavadinimas naudojami ir kaip struktūrinio-semantinio tipo numeris ir pavadinimas. Tipų junginiai žymimi kelių svarbiausiųjų ES numeriais ir pavadinimais.

Norint išskirti struktūrinio-semantinio tipo versijas, aprašomos tekstų makrostruktūros. ES, kurie sudaro paprastas struktūras, yra pagrindiniai kiekvieno makrostruktūros bloko elementai. Kiekvienas jų gali turėti pavaldžius – motyvuojančius, aiškinančius ar detalizuojančius – ES arba jų neturėti. Teksto makrostruktūra aprašoma apibendrintais pagrindinių ES rezultatais (pvz., “Herojus patenka į antipodo priklausomybę”, “Herojus išsivaduoja”, “Herojus padaro antipodą nepavojingą” ir pan.). Atskirus makrostruktūros blokus sudaro įrėminimai; šie blokai aprašomi įrėminimų rezultatais (pvz., “Herojus gauna nuotaką”, “Herojus patenka į sunkią būklę”). Makrostruktūros blokai išlaiko tuos ryšius, kurie nustatyti tarp paprastas struktūras sudarančių ES. Svarbiausias blokas tas, kuriame pagrindinio ES vaidmuo tenka siužeto struktūros svarbiausiam ES. Vienai versijai priklauso tie tipo variantai, kurių makrostruktūros vienodos.

Žinant svarbiausio ES požymius (kokiai klasei jis priklauso ir ar turi semantinę porą), galima prognozuoti teoriškai įmanomas struktūrinio-semantinio tipo versijas, susiformavusias paprastų struktūrų pagrindu.

AT siužetų tipų ir struktūrinių-semantinių tipų santykiai. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogo kartotekoje pasakų tekstai priskirti AT rubrikoms. Kiekvienas AT siužeto variantas analizuojamas pagal ką tik aprašytą metodiką. Tekstų analizė parodė, jog kartais visi AT siužeto variantai yra giminingos semantikos. Tačiau gana dažnai į vieną AT rubriką patekę tekstai priklauso keliems struktūriniams-semantiniams tipams. Pasitaiko tekstų, kurių struktūros skiriasi tik svarbiausiais ES, o visi kiti elementai sutampa – skirtingos pasakos supanašėjo. Labai dažnai kelių AT siužetų variantai priklauso tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui.

AT siužetų tipai išskirti konkrečiame lygmenyje. Manytina, kad tai intuityviai išskirti savarankiški kūriniai. Deja, jų ribos neaptartos. Be abejo, konkretaus kūrinio samprata ir išskyrimas klasifikacijoje reikalingi (sekami ne abstraktūs modeliai, o meniškos pasakos), tačiau tai reikia tiksliau apibūdinti. Aišku, kad savarankiško kūrinio variantai turėtų būti giminingi ir kartu panašūs išoriškai. Todėl savarankiško kūrinio variantais laikome tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui priklausančius tekstus, kurių struktūrų svarbiausieji ES panašūs ir konkrečiame lygmenyje (gali skirtis personažai ir objektai, tačiau herojaus akciją sudarantys veiksmai turi iš esmės sutapti). Galima tokia pasakų klasifikacija: išskiriami struktūriniai-semantiniai tipai, o jų viduje – konkretūs kūriniai (dalis jų sutaptų su AT siužetų tipais). Tokia lietuvių pasakų apie gyvūnus klasifikacija jau paskelbta 5.

Struktūrinių-semantinių pasakų tipų kelis kartus mažiau negu AT siužetų tipų. Pavyzdžiui, teoriškai įmanomi 107 stebuklinių pasakų tipai, o AT išskirtos 526 šio žanro pasakų rubrikos. Lietuvių stebuklinės pasakos priskiriamos 192 AT rubrikoms, dar keletas siužetų neturi atitikmenų tarptautiniame kataloge. Tie patys pasakų tekstai priskirti 58 struktūriniams-semantiniams tipams, turintiems gausius variantus, ir 17 tipų, kurių žinoma po vieną kitą paprastos struktūros variantą. Taigi vienos tautos pasakų tradicijoje tik dalis ES tapo sudėtingų siužetų struktūrų semantiniais branduoliais. Manytina, kad kitų tautų pasakų svarbiausiųjų ES pasirinkimas gali sutapti, bet gali būti ir kitoks. Kelių tautų pasakų struktūrinių semantinių tipų išskyrimas padėtų tiksliau lyginti repertuarus bei konkrečius kūrinius, atskleisti panašumus ar skirtumus ir paaiškinti jų priežastis.

Kai egzistuoja jau pripažinta ir moksliniuose tyrinėjimuose naudojama medžiagos klasifikacija, visada sunku pasiūlyti naują sistemą. Todėl reikalingas tam tikras pereinamasis etapas – dviejų sistemų lyginimas. Tai padaryti norima LPTK kartotekoje ir skelbiamame kataloge, AT siužetų tipams priskirtus variantus grupuojant pagal jų priklausomybę struktūriniams-semantiniams tipams bei jų versijoms. Šiame etape tai laikytina AT siužeto varijavimo aprašymu.

AT siužeto varijavimo aprašymas. AT kataloge siužetų tipai aprašyti labai nevienodai. Neretai sudėtingas siužetas anotuojamas vienu sakiniu (pvz., 409 A*.Gyvatė princesė išgelbstima nuo užbūrimo įmetant į ugnį. Išteka už išgelbėtojo.). Gana dažnai trumpa siužeto anotacija skaidoma į motyvus ir nurodomi jų numeriai pagal S.Thompsono sudarytą šešių tomų leidinyje “Motif Index of Folk Literature” paskelbtą klasifikaciją. Kartais motyvai išrašomi ir jų numeriai nurodomi po siužeto anotacijos. Motyvais laikomi skirtingi teksto fragmentai. Išskiriamas tam tikrą požymį turintis personažas, personažo būsena, personažo veiksmas, veiksmas bei jo pasekmė ir kt. Kartais motyvai – tai gana ilgi siužetiniai fragmentai. Pavyzdžiui:

409. Mergaitė vilko pavidalu [D113.1]. Maitina savo kūdikį ant krosnies. Burtininkui patarus, krosnis įkaitinama ir, kai mergaitė padeda ant krosnies vilko kailį, ji atverčiama į žmogų [D721.3].

Kai kurie siužetai skaidomi į dalis, kurios numeruojamos romėniškais skaitmenimis ir aprašomos nurodant motyvų varijavimą (pastarieji žymimi mažosiomis raidėmis). Pavyzdžiui:

400 . Dingusios žmonos ieškantis vyras. Magiški daiktai ar gyvūnai kaip padėjėjai (dažnai įžanga — Gulbė mergaitė).

Herojus . a) Tėvas netyčia pažada savo sūnų jūros pabaisai (milžinui ir t.t.) b) Berniuką auklėja karalius. c) Velnias nori paimti berniuką, bet negali, nes šis po pažasčia turi Bibliją (žr. tipą 810);— arba d) Kažkas išmindžioja javus; broliai saugo, bet tik jauniausias nusaugo; — arba e) Princas medžioja.
Užburta princesė a) .Herojus savaime plaukiančia valtimi nuvyksta į svetimą šalį ar pilį; arba b) Herojus ir kažkas kitas pilyje randa užburtas princeses. <...>

Kai gretimose rubrikose aptinkama panašių elementų, siužeto dalių bei motyvų indeksai atstoja aprašymą. Pavyzdžiui:

561.Aladdin <...> Analizė žr. tipą560 (I c; II; III; IV b,c).

AT kataloge panaudotos daugelio nacionalinių pasakų katalogų ir tam tikrų siužetų monografinių tyrinėjimų autorių anotacijos. Palyginę daugelį to paties siužeto variantų, tyrinėtojai stengėsi atspindėti jų skirtumus. Deja, siužetų dalys ir motyvai išskiriami subjektyviai. Motyvai “padengia” ne visą siužetą, o tik jo anotaciją. Norint, kad katalogas teiktų daugiau informacijos apie tekstus, reikia ieškoti tikslesnio ir objektyvesnio aprašymo būdo.

Lietuvių pasakojamosios tautosakos kataloge AT siužetų varijavimas aprašomas remiantis struktūrine-semantine metodika.

Pirmiausia rašomas AT siužeto numeris ir jo nusistovėjęs pavadinimas. Po taško laužtiniuose skliaustuose nurodoma, kiek susisteminta siužeto variantų. Jeigu esama su kitais AT siužetais kontaminuotų variantų, nurodomi du skaičiai: pirmasis rodo savarankiško siužeto variantų kiekį (jei tokių variantų nėra, pirmasis skaitmuo – “0”), o antrasis – kontaminuotų variantų kiekį.

Kitoje eilutėje rašomas atitinkamų variantų struktūrinio-semantinio tipo numeris ir pavadinimas. Jeigu AT siužeto variantai priskiriami keliems struktūriniams-semantiniams tipams bei junginiams, pirma aprašomi savarankiški tipai, o vėliau – junginiai. Vienos AT rubrikos aprašyme gali pasikartoti tas pats struktūrinis-semantinis tipas (pvz., keliuose tipų junginiuose). Pirmą kartą rašomas tipo numeris ir jo pavadinimas, o vėliau – vien tipo numeris.

Sudėtinguose stebuklinių pasakų siužetuose kartais skiriasi svarbiausieji ES, o visi kiti elementai iš esmės sutampa ir vienodai varijuoja. Pavyzdžiui, AT 480 A* daugumoje variantų dviejų tipų svarbiausieji ES vienija vienodų ar labai panašių ES grupes. Kartais tekstuose išskiriami du, trys ar keturi skirtingus derinius sudarantys svarbiausieji ES, kurie kartu jungia tą pačią gana stabilią kitų elementų grupę. Pavyzdžiui, AT 531 variantuose išskirti devyniolikos tipų svarbiausieji ES, kurių deriniai sudaro 53 grupes. Tokių supanašėjusių ar tvirtai sujungtų siužetų varijavimas aprašomas nurodant svarbiausiųjų ES kaitą, bet neišskiriant skirtingos semantikos tekstų grupių.

Kai tekstai priklauso hierarchiniam tipų junginiui (savo semantinį branduolį turintis sudėtingas siužetas yra viso teksto struktūros svarbiausiojo ES viduje), įterpto siužeto tipo pavadinimas rašomas skliaustuose (pvz., siužeto AT 725 aprašyme).

Po struktūrinio-semantinio tipo ar tipų junginio pavadinimo aprašomos versijos. Jos išdėstomos pradedant pačiomis papraščiausiomis (makrostruktūrą sudaro vienas arba du semantiniai blokai), baigiant sudėtingiausiomis. Grupuojant struktūrų paprastumu pasižyminčius tekstus į versijas, nediferencijuojami archajiški ir dėl sudėtingų struktūrų irimo atsiradę variantai (tam nustatyti reikalingi nuodugnūs tekstologiniai tyrinėjimai). Struktūrinių-semantinių tipų junginių ribos žymimos ženklu "+", versijų seka nustatoma pagal pirmojo komponento varijavimą. Jeigu įmanoma atskirti skirtingiems tipams priklausančias tekstų dalis (du svarbiausieji ES neturi bendrų pagalbinių elementų), žymimi versijų numeriai.

Numeriais žymimos savarankiškų tipų ir tipų junginių versijos, susidariusios paprastų struktūrų pagrindu. Pirmasis skaitmuo (1, 2,…6) rodo paprastos struktūros tipą, o antrasis – tipo atmainą ( 1 – struktūrą ir makrostruktūrą sudaro paprasti ES, 2 – jose yra bent vienas įrėminimas). Kai paprasta struktūra ne visiškai susiformavusi (ji susidarė, atsiradus papildomiems ES rezultatams ar pakitus personažų vaidmenims), versijos numeris rašomas skliaustuose. Versijos išdėstomos numerių didėjimo tvarka. Sudėtingų struktūrų pagrindu susidariusių versijų skaičiaus nustatyti neįmanoma, todėl jos nenumeruojamos.

Numeruojant versijas, atsižvelgiama į klasifikuojamo žanro ar net atsirų kūrinių specifiką. Pasakų apie gyvūnus ir pasakėčių struktūras dažniausiai sudaro vienas elementarus siužetas, o makrostruktūros lygmenyje būna vienas semantinis blokas, t.y. siužetas turi vieną pačią paprasčiausią versiją. Norint atskleisti šių žanrų specifiką, vienintelės paprasčiausios versijos numeris “1.1.” nenurodomas. Taip skaitytojas iš karto pastebi, jog pasakos siužetas stabilus. Jeigu yra ne viena versija, numeris “1.1.” rašomas: skaitytojas įspėjamas apie pasakos varijavimą.

Stebuklinių pasakų tekstai paprastai priklauso kelioms tipo versijoms; šio žanro paprastos versijos numeruojamos. Tačiau čia galima rasti versijų, kurių makrostruktūrą sudaro du semantiniai blokai, bet numeris nepažymėtas. Taip daroma, kai vaizduojamas laipsniškas herojaus išsivadavimas ar herojaus artimojo vadavimas iš antipodo priklausomybės (pvz., bloke"Herojus išsivaduoja / Herojus išvaduoja artimąjį" galima būtų išskirti fakultatyvias tarpines grandis: "Herojus pasišalinaiš antipodo būsto”, “Herojus nutolsta”). Tokiais atvejais makrostruktūros bloko aprašyme parodomas jį sudarančių ES skaičiaus nevienodumas.

Struktūrinių-semantinių tipų junginiuose numeriais nepažymėtos paprastos versijos, kurios turi bendrą bloką su prijungto tipo versija.

Aprašant versijas, makrostruktūros blokų pavadinimai rašomi kursyvu ir išskiriami juodu šriftu. Personažų vaidmenų pavadinimus atstoja santrumpos (H – herojus, A – antipodas, Ha – herojaus artimasis, Aa – antipodo artimasis, N – neutralus personažas). Po dvitaškio konkrečių tekstų žodžiais anotuojami į tą bloką įeinantys ES. Informacija “suspaudžiama” pagal taisykles: nusakoma pradinė situacija, jei ją sunku numanyti iš konteksto, detaliai aprašoma ES herojaus akcija (herojaus ir antipodo veiksmai) ir rezultatas. Kai ES rezultatas aiškus iš antipodo reakcijos į herojaus veiksmus arba iš makrostruktūros bloko pavadinimo (bloke nėra kitų ES), rezultatas atskirai neaprašomas. Dėl ES transformacijų atsiradę papildomi arba pakitę ES rezultatai nurodomi skliaustuose. Kai elementariuose siužetuose vaizduojami herojų išbandymai, aprašoma ir liepimo akcija. Fakultatyvios akcijos (informacijos gavimo, priemonės gavimo, skatinimo) dažniausiai praleidžiamos. Žinant herojaus veiksmus, jas nesunku numanyti. Be to, šios akcijos būna ne visuose variantuose.

ES anotaciją stengiamasi pradėti herojaus įvardijimu. Varijuojantys personažų, objektų bei veiksmų pavadinimai išvardijami ir skiriami įstrižu brūkšniu “/”, reiškiančiu “arba”. Kai skirtinguose tekstuose tame pačiame makrostruktūros bloke naudojami ekvivalentiški ES, jų aprašymai taip pat skiriami įstrižu brūkšniu “arba”. Vieną bloką sudarančių pagrindinio ir motyvuojančio ar aiškinančio ES aprašymai skiriami kabliataškiu. Detalizuojantis ES anotuojamas po to ES, į kurį jis įterptas; anotacija rašoma skliaustuose. Dviem ES priklausantis veiksmas ar situacija kartojami abiejuose ES.

Aprašius vieną ar kelis konkrečius to paties tipo ES, po brūkšnio nurodomas ES tipo numeris. Svarbiausiojo ES (struktūros semantinio branduolio) tipo numeris išskiriamas juodu šriftu. ES samplaika (tas pats herojus tomis pačiomis aplinkybėmis pasielgia teisingai ir neteisingai) žymima dviem tipų numeriais, sujungtais ženklu “ +”. Žinant ES tipą, galima naudotis kiekviename pasakų žanriniame skyriuje esančia elementariųjų siužetų ir jų tipų rodykle ir sužinoti šio ES tipo ir versijos pavadinimus (trečiojo ir antrojo lygmenų semantines interpretacijas) bei gauti informacijos, kokiuose AT siužetuose aptinkami giminingos semantikos arba net konkrečiame lygmenyje sutampantys ES.

Kai AT siužeto vieno ar kelių struktūrinių-semantinių tipų versijose kartojasi tie patys makrostruktūros blokai ir juose naudojami tie patys ES, jie anotuojami ankstyviausioje versijoje, o kitose nurodomi tik tipų numeriai.

Stebuklinėse pasakose gana dažni įrėminimai. Kaip minėta, jei tekste yra nors vienas įrėminimas, nustatoma antroji tam tikros struktūros bei makrostruktūros atmaina. Įrėminimai sudaro atskirus semantinius blokus. Sąlygos akcijos įrėminimų tipų numeriai pradžioje turi indeksą “R”, o poveikio akcijos – indeksą “P”.

Vieno elementaraus siužeto vienintelę versiją turinčių pasakų apie gyvūnus aprašymuose ES tipo numeris praleidžiamas: savaime suprantama, kad jis sutampa su čia pat nurodytu struktūrinio-semantinio tipo numeriu.

Kai skirtingose to paties AT siužeto ir struktūrinio-semantinio tipo versijose keli makrostruktūros blokai stabilūs, o sudėtingesnėje versijoje prisideda naujas blokas, naudojamos kupiūros. Aprašomas makrostruktūros pradžioje atsiradęs naujas blokas ir antrasis blokas, sutampantis su ankstesnės versijos pirmuoju bloku, o vietoj kitų sutampančių blokų naudojamas kupiūros ženklas “<...>”. Jei naujas blokas atsiranda pabaigoje, kupiūros ženklas atstoja su ankstesne versija sutampančius pradinius blokus, o po to aprašomi priešpaskutinis (lygus ankstesnės versijos paskutiniam) ir paskutinis blokai.

Kai vietoj ES anotacijų skaitytojas randa vien ES tipų numerius, o vietoj blokų aprašymų – kupiūrų ženklus, jis iš karto atkreipia dėmesį į pasakos elementų ar net siužeto dalių stabilumą.

Aprašymo principus iliustruosime keliais pavyzdžiais. Antai visi siužeto AT 21 variantai priklauso struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.19. Šios pasakos siužetą sudaro vienas elementarus siužetas, o makrostruktūrą – vienas semantinis blokas. Jo pavadinimas – ES rezultato “vilkas nugaišta” abstraktesnė išraiška – “Herojus padaro antipodą nepavojingą”. Vienintelė versija nepažymėta numeriu “1.1.”; po ES anotacijos numeris nenurodytas: savaime aišku, kad jis priklauso tipui 1.1.1.19.

Siužeto AT 6 variantai priklauso struktūriniam-semantiniam tipui 1.2.1.7. Išskirtos dvi tipo versijos, tadėl pirmosios versijos numeris “1.1.” įspėja apie siužeto varijavimą. Nurodomas ir vienintelio pirmosios versijos ES tipo numeris; jis išskirtas juodu šriftu (pagal jį nustatytas struktūrinis-semantinis tipas). Pažymėtos numeriu “4.1.”versijos naujas pirmasis blokas aprašytas, o antrame bloke jau aprašytą ES atstoja tipo numeris. Norint sužinoti šio ES konkrečią išraišką, tereikia pažvelgti į ankstesnės versijos tokio paties makrostruktūros bloko aprašymą.

Rubrikai AT 300 priskirti tekstai priklauso struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.24. Variantai sugrupuoti į kelias versijas. Numeriu “1.2.” pažymėtos versijos makrostruktūrą sudaro du blokai: į pirmąjį įeina įrėminimas, į antrąjį – įrėminimo viduje esantis ES. Įrėminimai varijuoja: tam, kas išvaduos karalaitę, žadama nuotaka arba nuotaka ir pusė karalystės – po glausto sąlygos aprašymo indeksu “R” pažymėti tipų numeriai ar jų suma. Į įrėminimą įterpto ES rezultatas pakitęs: dėsningą herojaus akcijos pasekmę – “herojus padaro antipodą nepavojingą” nustelbia kontekste pakitusi pasekmė –“herojus išvaduoja kitą personažą”. Pastarasis rezultatas rašomas skliaustuose po ES herojaus akcijos aprašymo.

Kadangi pasakos siužetą sudaro ne vienas ES ir išskiriamos kelios versijos, po ES anotacijos nurodomas jo tipo numeris. ES apie slibino nukovimą – svarbiausias tekstų struktūrose, todėl jo tipo numeris išryškintas: 1.1.1.24.

Numeriu “6.2.” pažymėtos versijos makrostruktūrą sudaro trys blokai. Pirmojo bloko ES labai įvairuoja. Konkretūs ES sugrupuoti pagal semantikos giminingumą; visai grupei nurodomas ES tipo numeris. Su ankstesne versija sutampančiame antrame bloke pakartoti įrėminimų tipų numeriai. Trečiame bloke aptinkami ankstesnėje versijoje aprašyto tipo ES, kurių konkreti išraiška skiriasi; todėl jie aprašomi.

Dar dvi sudėtingos tipo versijos nenumeruojamos. Vienos jų antrame bloke nurodomas tik ES tipo numeris (ankstesnėse versijose konkretūs ES jau aprašyti). Trečio ir ketvirto bloko pavadinimuose šalia dėsningų ES rezultatų rašomi įrėminimų pakeisti rezultatai. Sudėtingiausios versijos aprašyti tik du blokai ir naudojamas kupiūros ženklas. Tai reiškia, kad praleistieji blokai sutampa su ankstesnės versijos blokais.

Prie AT 300A priskirti tekstai labai varijuoja. Pirmiausia aprašoma grupė tekstų, kurie priklauso struktūriniam-semantiniam tipui 1.1.1.24. Bloke “Herojus padaro antipodą nepavojingą” į svarbiausiąjį ES įterpta detalizuojančių ES samplaika: pradžioje herojui nepasiseka pašaukti pagalbininkų (ES tipas 1.2.2.14.), bet vėliau jie pašaukiami (ES tipas 1.1.2.14.). Abu ES aprašyti skliaustuose ir pažymėti tipų numerių suma. Versijoje “6.1.” rastas tik neigiamas detalizuojantis ES arba jau aprašyta ES semantinės poros samplaika. Šis varijavimas atspindimas: rašomas neigiamo ES tipo numeris , o po įstrižo brūkšnio “arba”– numerių suma.

Daugelis AT 300 A variantų priklauso struktūrinio-semantinio tipo 1.1.1.24. junginiams su kitais tipais. Įvardijant tekstų grupes, šio ir kitų pasikartojančių tipų pavadinimai praleidžiami.

Nustatant AT siužetų variantų priklausomybę struktūriniams-semantiniams tipams ir jų versijoms, pirmiausia pagal anksčiau aprašytą metodiką buvo analizuojami keli skirtingi variantai, prognozuojamos bei rekonstruojamos teoriškai galimos versijos, o vėliau analizuojami ir grupuojami visi atitinkami variantai. Kai prognozės ir rekonstrukcijos pasitvirtina (dalies galimų versijų nebūna, tačiau visi realūs variantai turi rasti sau vietą), tai rodo, jog svarbiausias struktūrų ES ir tipas nustatyti teisingai. Jei tekstai nesusigrupuoja į numatytas versijas, tenka ieškoti klaidos: neteisingai nustatytas svarbiausias ES. Taip dar kartą apsidrausta nuo subjektyvių sprendimų.

Autorė supranta, kad tipų aprašymai labai sudėtingi, tačiau yra įsitikinusi, kad jie padeda perteikti informaciją apie pasakų tekstus – kelių lygmenų dėsningai sudarytas ir kintančias sistemas. Be abejo, gaunamos informacijos apimtis priklausys nuo skaitytojų įsigilinimo į tekstų analizės ir jų aprašymo metodiką.

Tekstų šaltinių žymėjimas. Po kiekvieno versijos aprašymo naujoje eilutėje laužtiniuose skliaustuose rašomas jos savarankiško AT siužeto variantų skaičius, o po dvitaškio nurodomi atitinkamų tekstų šaltiniai. Siekiant parodyti užrašymų vietą, tekstų šaltiniai grupuojami pagal šešis regionus, kurie išskirti, atsižvelgiant į lietuvių kalbos tarmių, kitų tradicinės kultūros reiškinių paplitimo zonas ir pastebėtus pasakų repertuaro ypatumus. Be abejo, čia esama sąlygiškumų ir netikslumų (regionų ribos neryškios, ne visada prie tekstų yra duomenų apie tikslią užrašymo vietą, atsiranda sunkumų dėl administracinio padalijimo kaitos ir t.t.). Atskiras grupes sudaro iš lietuvių emigrantų bei tremtinių jų gyvenamose vietose užrašyti tekstai, taip pat variantai, kurių užrašymo vieta nežinoma ir net apytikriai pagal kalbos ir kitus požymius nenustatyta. Pagal regionus suskirstytos tekstų šaltinių grupės visada išdėstomos ta pačia seka ir žymimos raidėmis (Ž — žemaičiai, V — vidurio Lietuva, R — rytų aukštaičiai, K — klaipėdiečiai ir visi kiti lietuvininkai, S — suvalkiečiai ir kiti aukštaičiai vakariečiai (tarp jų — veliuoniškiai), D — dzūkai, pietryčių Lietuvos, kaimyninių Lenkijos bei Baltarusijos lietuviškų salų vietiniai gyventojai, E — svetur užrašyti variantai, N — užrašymo vieta nežinoma). Pastovus grupių išdėstymas padeda greičiau surasti tam tikrame regione užrašytus variantus. Tekstų šaltinių seka kiekvienoje regioninėje grupėje taip pat stabili. Pirmiausia nurodomos susistemintos tekstų publikacijos (žr. skyrelį “Medžiagos apimtis”). Jei variantas skelbtas kelis kartus, šaltiniai rašomi chronologine tvarka ir sujungiami lygybės ženklu. Po spausdinto šaltinio santrumpos (žr. “Santrumpų ir simbolių sąrašą”) nurodomas teksto numeris. Jeigu leidinio ne vienas tomas, pirmas skaitmuo žymi tomą, antras – teksto numerį. Jeigu leidinyje tekstai nenumeruoti arba numeruoti skyriais, po santrumpos “p.” nurodomas atitinkamas leidinio puslapis. Skelbtų tekstų rankraštiniai šaltiniai nenurodomi: juos galima rasti leidiniuose bei LPTK kartotekoje. Po spausdintų variantų nurodomi pagrindinėje saugykloje – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštyne – laikomi variantai. Ši saugykla specialia santrumpa neįvardijama. Lietuvių mokslo draugijos fondo variantų šaltiniai pažymėti romėniškais skaitmenimis I, II arba III. Arabiški skaitmenys – tai Lietuvių tautosakos rankraštyno ar Lietuvių mokslo draugijos fondo rankraštinio rinkinio numeris ir (skliaustuose) teksto numeris rinkinyje. Galiausiai nurodomi kituose rankraštynuose bei archyvuose esantys variantai – rašomos saugyklų santrumpos ir tekstų signatūros pagal atitinkamos saugyklos sistemą. Siekiant sumažinti žymėjimo įvairovę, archyvuose įprastas rankraščio lapo numeris rašomas po santrumpos “p” (puslapis).

Struktūrine-semantine tekstų analize paremtas tekstų grupavimas padėjo surasti identiškus ar beveik sutampančius to paties kūrinio variantus. Tarp jų esama tekstų kopijų bei iš to paties pateikėjo pakartotinai užrašytų variantų. Tekstų kopijų signatūros sujungiamos lygybės ženklu, o pakartotinių užrašymų – ženklu “~”. Pastarieji tekstai laikomi skirtingais variantais.

Variantų, kurių yra garso įrašai, signatūros išskiriamos juodu kursyvo šriftu; taupant vietą, įrašų signatūros nežymimos: jas galima susirasti LPTK kartotekoje bei atitinkamame teksto šaltinyje.

Išvardijus savarankiško AT siužeto variantų šaltinius, dedamas taškas. Po to AT siužetų numerių suma žymimi pastovūs (ne mažiau kaip du iš skirtingų pateikėjų užrašyti variantai) siužetų junginiai. Jie išdėstomi AT numerių didėjimo tvarka. Nurodomas kiekvieno junginio (kontaminacijos) variantų skaičius ir aprašytu būdu – tekstų šaltiniai. Pastarieji išvardijami tik prie pirmojo komponento aprašymo, o visur kitur rašoma AT numerių suma ir variantų skaičius. Pavieniai siužetų junginiai sudaro grupę “Įvairūs”. Šių variantų šaltiniai nurodomi visų atitinkamų siužetų aprašymuose.

Šaltinių žymėjimo sistema teikia papildomų žinių: išryškėja tam tikrų kūrinių bei atskirų versijų užrašymų kiekis bei jų išsidėstymas Lietuvos regionuose, atsiranda galimybė pasekti variantų mokslines publikacijas, surasti pakartotinius iš vieno pateikėjo užrašytus variantus ar garso įrašus.

Elementariųjų siužetų ir jų tipų rodyklės. Kadangi giminingos semantikos elementarūs siužetai išskiriami kelių pasakojamosios tautosakos žanrų kūriniuose, jų tipų klasifikacija yra vieninga visiems žanrams. Tokia klasifikacija padės efektyviau lyginti giminingus skirtingų žanrų kūrinius ar jų elementus ir taip gilinti žanrų tyrinėjimus.

Po kiekvieno pasakų žanrinio skyriaus pateikiama ES ir jų tipų rodyklė – tai vieningos ES klasifikacijos dalis. Rodyklėje atsispindi tik tos klasės, poklasiai, tipai bei tipų versijos, kurioms priskiriami aprašyto žanro tekstuose esantys ES. Nesančių tipų ir versijų numeriai bei pavadinimai praleidžiami.

Išsamiausiai ES klasifikaciją parodo stebuklinių pasakų siužetų struktūriniai elementai. Kitų žanrų kūriniuose nebūna net kai kurių ES klasių (pvz., pasakose apie gyvūnus nėra ketvirtos klasės ES, o trečios ir penktos – labai reti; negausiems tipams priklauso pasakėčių ES). Todėl klasifikacija išsami (rašomi klasių, poklasių bei tipų grupių pavadinimai) tik stebuklinių pasakų skyriui, o kitų pasakų žanrų ES rodyklėse pateikiami atitinkama tvarka išdėstytų ES tipų aprašymai.

Kaip minėta, rodyklių paskirtis – parodyti konkrečiuose tekstuose išskirtus ES, jų hierarchinę padėtį struktūrose bei naudojimą AT siužetuose. Kai ES yra svarbiausias struktūros elementas, po ES anotacijos rašomas AT siužeto numeris išskirtas juodu šriftu, o kai ES ne toks svarbus, AT numeris rašomas paprastu šriftu. Tas pats ES keliuose AT tipuose ar net tame pačiame tipe gali būti ir svarbiausias, ir pagalbinis. Tokiais atvejais AT numeriai ar net tas pats numeris rašomi skirtingais šriftais.

Rodyklėse galima susirasti konkrečių ES semantines interpretacijas, palyginti ES su giminingais elementais, tyrinėti tos pačios semantikos išraiškos būdus. Be to, ES ir jų tipų rodyklėse atsispindi įvairios pasakų turinio detalės (personažai, objektai, veiksmai ir kt). Todėl norint susirasti skirtinguose kontekstuose naudojamas minėtas detales, tyrinėtojams pakaks atidžiai išstudijuoti ES rodykles ir įsidėmėti, kur jos aptinkamos.

AT siužetuose išskirtų ir aprašytų ES anotacijos rodyklėse dažniausiai kartojamos, bet atsiranda ir skirtumų. Kaip minėta, AT siužetuose atspindimas ES varijavimas ir jie priskiriami atitinkamam tipui. Viename AT siužete esantys ES neretai priskiriami skirtingoms ES tipo versijoms, o sutampančių ES aptinkama skirtinguose AT siužetuose. Todėl rodyklėse ES aprašymus tenka sugrupuoti kitaip. Norint AT siužeto aprašyme nurodyti ne tik ES tipo, bet ir versijos numerį, tektų naudoti dar vieną lygmenį. Dėl to vaizdas taptų dar sudėtingesnis. AT siužetų aprašymuose ES struktūros elementai (pvz., pradinė situacija, rezultatas) dažnai būna aiškūs gretimų ES kontekste. Rodyklėse šio konteksto nėra, todėl ES išraišką tenka papildyti.

Pagal ES ir jų tipų rodyklėse juodu šriftu išskirtus AT numerius galima susirasti tam pačiam struktūriniam-semantiniam tipui priklausančias tekstų grupes, priskirtas skirtingiems AT siužetų tipams. Tokiu būdu galima studijuoti skirtingų kūrinių išorinį supanašėjimą ir kitus pasakų genezės ir raidos aspektus.

Šaltinių santrumpų ir simbolių sąrašas. Tekstų šaltinių santrumpos išdėstytos alfabeto tvarka; kitos santrumpos ir simboliai yra sąrašo pabaigoje.

Kaip naudotis katalogu. Jeigu skaitytojas žino jį sudominusios pasakos numerį pagal AT (pvz., jį rado mokslinio pasakų rinkinio komentaruose) ir nori susirasti daugiau (ar visus) to paties siužeto variantus, pakanka kataloge atsiversti tuo numeriu pažymėtą AT tipą ir, nekreipiant dėmesio į jo varijavimo aprašymą, sužinoti tekstų šaltinius. Jeigu skaitytojui reikalingos tekstų turinio detalės, patartina neskubėti reikalauti rankraščių: gal pakaks LPTK kartotekos, kurioje kiekvienas tekstas gana detaliai aprašytas arba net nukopijuotas. Tekstų aprašymai kartotekoje išdėstyti tokia pat seka, kokia nurodytos tekstų signatūros. Dalyje versijų išskirtos variantų grupės, kurios aprašytos specialiuose skirtukuose. Jeigu ši tvarka bus išsaugota, surasti reikalingų tekstų aprašymus arba kopijas nebus sunku.

Tiems skaitytojams, kuriems nerūpi pasakos varijavimas, kolegoms primygtinai pageidaujant, bus parašytos ir paskelbtos atskiru leidiniu glaustos siužetų anotacijos. Be abejo, jos neatspindės nei pasakų varijavimo dėsningumų, nei autorės savarankiško kūrinio bei pasakos tipo sampratos.

Skaitytojams, kurie kataloge ieškos informacijos apie lietuvių pasakų specifiką ir jų gyvavimą, vis dėlto patartina išsamiai susipažinti su tekstų analizės ir aprašymo metodika. Paprasčiausias būdas – studijuoti Įvadą ir analizuoti konkrečius tekstus, naudojant kataloge esančius jų aprašymus. Juo daugiau žinoma apie informacinės sistemos sandarą, juo daugiau duomenų gaunama.

Ieškantiems pasakose tam tikrų detalių (personažų, objektų, veiksmų), patartina atidžiai perskaityti ES ir jų tipų rodykles. Įvairių detalių požymiai ES kontekste pakankamai ryškūs. Jeigu norima tai studijuoti viso kūrinio kontekste, reikia susirasti atitinkamus variantus. Rodyklėje aptikus reikalingus dalykus, reikia įsidėmėti ES tipų numerius ir AT siužetų numerius, o po to AT siužetų aprašymuose susirasti tas versijas, kuriose šie ES anotuojami ir žymimi numeriais. Taip sumažės AT siužeto variantų, kuriuos verta perskaityti. Galima net orientuotis, kurioje teksto vietoje reikalingos detalės ieškoti.

Autorė stengėsi atskleisti ES įvairovę, tačiau visos tekstuose esančios informacijos perteikti neįmanoma. Sąmoningai neatspindėti įvairūs nuo pateikėjo ar užrašytojo individualybės priklausantys dalykai. Gali pasitaikyti nesąmoningų praleidimų: aprašant daug variantų turintį sudėtingą siužetą, autorės atmintis galėjo sušlubuoti (pasinaudoti kompiuterio atmintimi nebuvo galimybės).

2 The Types of the Folktale. A Classification and Bibliography. Antti Aarne`s Verzeichnis der M ärchentypen Translated and Enlarged by Stith Thompson. — FFC, N 74. Helsinki, 1928; FFC, N 184. Helsinki, 1961.

3 Б.П.Кербелите. Сюжетный тип волшебной сказки. — Фольклор: Образ и слово в контексте,.Отв. ред. В . М . Гацак . М : Наука , 1984, с . 255-270; B.Kerbelytė. Structural-Semantic Principles of Formation of the Types of the Folk Tale. – Estudos de Literatura Oral, N 1, Primavera 1995,p, 125-130.

4 Б.Кербелите. Историческое развитие структур и семантики сказок : на материале литовских волшебных сказок. В.: Вага, 1991.

5 Б.Кербелите. Каталог литовского повествовательного фольклора: Сказки о животных . – Фольклор: Комплексная текстология. Москва: Наследие, 1998, с. 252 - 317.